Dantų implantavimas – vienas pažangiausių metodų prarastiems dantims atkurti ir šypsenai rekonstruoti. Šiuo gydymo metodu kasmet susidomi ir jam ryžtasi šimtai tūkstančių žmonių, puoselėjančių viltį ir vėl džiaugtis dailiais dantimis bei gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau iš kokių medžiagų gaminami dantų implantai? Ar šios medžiagos yra visiškai saugios ir patikimos? Šiandien populiariausiais ir geidžiamiausiais galime vadinti sraigtinius implantus. Pastarieji gaminami iš biologiškai suderinto titano.
Kokiomis savybėmis pasižymi dantų implantų gamyboje plačiai naudojamas titanas?
Titanas – tai gana populiarus ir pasaulyje gana plačiai paplitęs, pagal šį kriterijų užimantis 9 vietą cheminis elementas. Apie 0,6 proc. titano yra ir Žemės plutos sudėtyje. Titanas pasižymi ypatingu lengvumu, tvirtumu, subtiliu blizgesniu, atsparumu korozijai, o jo spalva – šviesi sidabrinė, panaši į daugelio įprastų metalų. Titanas neretai dėl savo savybių ir tvirtumo palyginamas su plienu, tačiau už plieną jis yra maždaug 45 proc. lengvesnis – tai ypač aktualu konkrečiai kalbant apie dantų implantus. Lyginant titaną su kitais elementais, jis yra apie 60 proc. sunkesnis negu aliuminis, tačiau maždaug du kartus už jį tvirtesnis (visi pamena trapius iš aliuminio pagamintus indus ar valgomuosius įrankius). Titano lydiniai išskirtiniai tuo, kad yra labai klampūs, tačiau ne elastingi.
Apie titano lydinius, naudojamus implantų gamyboje
Kaip ir daugelis metalų, taip ir titanas retai kada naudojamas grynas, kai šio metalo sudėtyje yra 100 proc. Taigi norint pagaminti implantus, naudojami 1-4 kategorijos ypač gryni lydiniai iš titano. Skaičiuojama, kad ir žmogaus organuose 100-ui g audinių pelenų tenka apie 1 mg titano. Žvelgiant į šį santykinai nemažą skaičių galima daryti prielaidą, kad titanas – tai gyvybiškai svarbus žmogaus organizmui metalas. Tačiau iki šiol dar neaptikta, kuriuose medžiagų apykaitos procesuose jis dalyvauja ir kuriems procesams turi daugiausia įtakos.
Bet yra atlikta nemažai tyrimų ir jais įrodyta, kad titanas nesukelia organizmo alerginių reakcijų. Tokiomis savybėmis patrauklus retas kuris metalas. Taip pat titanas greitai prisitaiko ir prigyja – vyksta osteointegracija: tai procesas, kai kaulas darniai suauga su implantu. Šį procesą geriausiai fiksuoja elektroninis mikroskopas.
Titano gerosios savybės pastebėtos prieš šiek tiek daugiau negu pusę amžiaus. Dar ir šiandien dantų implantavimas neretai pavadinamas švedų mokslininko Pero Ingvaro Brånemarko išradimu: titano savybę suaugti su kaulo paviršiumi pastebėjo būtent šis išradėjas. Mokslininkas pirmiausia ėmėsi eksperimentuoti su triušiais, tirdamas jų kaulinio audinio kraujotaką. Eksperimento pabaigoje panorus pašalinti implantus pastebėta, kad to padaryti yra praktiškai neįmanoma arba labai sudėtinga, nes implantai su kaulu jau buvo suaugę.
Siekiant, kad dantų implantai dar geriau suaugtų su kauliniu audiniu, jų paviršius apdorojamas pasitelkiant pačius įvairiausius metodus, naudojant titaną veikiančius cheminius preparatus, nupurškiant abrazyvinėmis savybėmis pasižyminčiais preparatais, panaudojant lazerį ir kt. Kad implantas kaule geriau prigytų, padidinamas ir implanto paviršiaus plotas.
Nauja alternatyvi žaliava implantams – cirkonis
Dantų implantų gamyboje šiuo metu titanas nėra vienintelė galima medžiaga, nes atstatantys dantų šaknis sraigteliai gaminami ir iš specialios medžiagos cirkonio oksido. Tai ypatinga baltos spalvos medžiaga, pasižyminti tvirtumu. Savo savybėmis ji gerokai lenkia kai kurių metalų lydinių savybes. Ji taip pat puikiai biologiškai suderinama su žmogaus organizmu ir gerai įsitvirtina žandikaulyje. Skirtumas tarp titano ir cirkonio oksido yra tik toks, kas pastaroji medžiaga praktikoje imta naudoti palyginti ne taip senai, tad apie ilgalaikes jos perspektyvas ir patikimumą kalbėti dar ankstoka.